Viešieji pirkimai Lietuvoje: prieš 70 metų ir dabar
Leidinio „Geležinkelininkas“ 1939 m. sausio mėn. Nr. 25 priede „Geležinkelių žinynas“ buvo paskelbtos Susisiekimo ministerijos darbams atlikti, daiktams ir medžiagai įgyti bei likviduoti taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklės savo turiniu yra labai panašios į dabartines perkančiųjų organizacijų supaprastintų viešųjų pirkimų taisykles ir faktiškai, tų pirkimų būdai ir procedūros iš esmės liko nepakitusios iki šių dienų. Tai įrodo, kad prieš 70 metų valstybės sektoriui taip pat buvo aktualu teisės aktais reglamentuoti viešuosius pirkimus.
Šiuo metu Lietuvoje perkančiosios organizacijos susiduria su pirkimų planavimo ir organizavimo problemomis, kurios kyla dėl blogos vadybos, nekompetencijos ir korupcijos. Dėl minėtų priežasčių pirkimai pradedamai pavėluotai, pvz., statybos rangos darbų viešieji pirkimai paskelbiami pavasari-vasara, o konkursų dokumentuose darbų atlikimo terminai nustatomi neatsižvelgiant kokiu metų laiku bus sudaryta statybos rangos darbų sutartis, todėl dažnai rangovai pradėję darbus vasarą ar rudeniop nespėja atlikti visų numatytų darbų iki žiemos arba juos atlieka paskubomis. Taip pat dažnas atvejis, kai žiemą rangovas yra priverstas sustabdyti darbus, tokiu būdu ne dėl savo kaltės negalintis įvykdyti savo prievolių. Absurdiškiausia tai, kad perkančiosios organizacijos formaliai tokiems vėlavimams taiko sankcijas ar netesybas.
Prieškario Lietuvoje žinota apie minėtas problemas, todėl geležinkeliečiams Taisyklių 8 str. buvo nustatyta, kad darbai turi būti suplanuoti einamųjų metų sausio mėnesį, pirkimus įvykdyti iki balandžio mėn., darbus pradėti gegužės mėn., o esant galimybei, baigti iki kalendorinės žiemos pradžios. Suprantama, kad šiuo metu vykdomos pirkimų procedūros ir pirkimo objektai yra sudėtingesni, bet senieji terminų taikymo principai galėtų būti taikomi ir dabar.
Lietuvoje dažnai iškyla problemų su viešųjų pirkimų organizavimu. To priežastys yra darbuotojų nekompetencija ir vengimas atlikti savo pareigas, nes neva viešųjų pirkimų organizavimas nėra jų pagrindinės pareigos, taip pat vadovybės kontrolės stoka. Apskritai viešųjų pirkimų planavimo, organizavimo ir vykdymo tvarka mažai kuom skiriasi nuo restorano vadybos. Kai atsiranda prekių, paslaugų ar darbų poreikis, atliekama rinkos ir pirkimo objekto tyrimas, tokiu būdu suformuojant, o vėliau aprašant reikalavimus būsimam prikimo objektui. Dažnai yra priekaištaujama Viešųjų pirkimų įstatymui, jog jame nustatytas mažiausios pasiūlytos kainos arba ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijus yra neobjektyvus ir trukdantis nustatyti geriausią pasiūlymą, bet problema ne įstatyme, o perkančiosios organizacijos nesugebėjime tinkamai aprašyti pirkimo objektą (techninę specifikaciją), nustatyti minimalius kvalifikacinius reikalavimus, ir parengti pirkimo sutarties projektą.
Prieškario pirkimo Taisyklių 4 p. buvo nustatyta, įstaigos, kurios vykdo darbus arba įgyja daiktus bei medžiagas, prieš jų vykdymą turi paruošti būsimų pirkimų projektus, sąmatas, aprašymus, brėžinius ir pan., pirkimo sąlygos, prieš pateikiant tvirtinti, turėjo būti suderintos su juriskonsultu. Taigi, ši aprašyta tvarka nepasikeitusi ir iki šių dienų. Pirkimo iniciatorius parengia pagrindines pirkimo sąlygas, suderina jas su finansininkais, teisininkais, viešųjų pirkimo specialistai ar inžinieriais ir pateikia komisijai ar pirkimo organizatoriui galutiniam svarstymui ir tvirtinimui.
Per pastaruosius 70 metų iš esmės nepasikeitė ir viešųjų pirkimų skirstymas pagal būdus ir vertes. Anuomet taikyti varžytinių ar konkurso būdai panašūs į dabar taikomus atvirą konkursą ar skelbiamas derybas, kur pasiūlymus užklijuotose vokuose gali pateikti visi suinteresuoti tiekėjai. Be to, kaip ir dabar, tuomet konkursuose pasiūlymus galėjo pateikti ir užsienio įmonės. Jau prieškaryje buvo rekomenduojama, kad varžytinėse pageidaujama, jog „būtų vykdomos uždarais vokais“, o jei konkursuose dalyvaus užsienio firmos, paskelbti apie konkursą prieš 3 savaites iki pasiūlymo pateikimo termino pabaigos (Taisyklių 9 p. ir 10 p.). Bene įdomiausia, kad Taisyklėse buvo konkrečiai aprašyta, kada galima vykdyti skelbiamą pirkimą, kada reikia apklausti firmas, o kada tik tiesiogiai buvo galima kreiptis į vienintelį tiekėją (Taisyklių 11 p.) kai yra perkamos: monopolinės prekės; daiktai gaminami vienintelės įmonės ar šelpiamos valdžios ir t. t. Dabartinio Viešųjų pirkimų įstatymo 92 str. neskelbiant apie pirkimą gali būti perkamos prekės, paslaugos ar darbai dėl techninių priežasčių, vykdant papildomus pirkimus, dėl ypatingos skubos ir dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti.
Tuomet „paprastus pirkimus“ iki 3 tūkst. Lt ūkio būdu žodžiu ar raštu galėjo vykdyti geležinkelio valdybos paskirtas darbuotojas arba sudaryta komisija (Taisyklių 13 p.), nepamirškime tų laikų lito vertės. O dabar, mažos vertės pirkimus (iki 200 tūkst. Lt be PVM prekėms ar paslaugoms ir iki 500 tūkst. Lt be PVM darbams) pirkimo organizatorius arba komisija. Tuomet raštiški pranešimai apie reikiamus darbus privalėjo būti viešinami „įstaigos prieškambaryje interesantams susipažinti“ (Taisyklių 12 p.), o dabar apie šiuos pirkimus skelbia internete Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje arba tik įstaigos interneto svetainėje.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tuomet ir dabar komisija (nuolatinė ar vienkartinė) buvo / yra sudaroma iš ne mažiau kaip 3 asmenų. Taip pat į komisijos sudėti galėjo / gali būti įtraukti asmenys nesantys įstaigos darbuotojais, svarbiausia, kad komisijos nariai išmanytų pirkimo objektą ar pirkimo vykdymą. Visais laikas komisijos posėdžiai buvo protokoluojami ir registruojami, bet dabartinių komisijų pagrindinis daromas pažeidimas, tai ne visada posėdžiuose rašomi protokolai, o tuo metu buvo privaloma komisijos protokolų nuorašus siųsti Geležinkelių valdybai ir Valstybės kontrolei, t . y. buvo vykdoma einamoji kontrolė, kaip kažką panašaus atlieka dabar Viešųjų pirkimų tarnyba. Pirkimo vertei viršijus 50 tūkst. Lt, tai dabar būtų apie 0,5 mln. Lt, tuomet Geležinkelio valdybos direktorius komisijos sprendimus valdininkai teikdavo susisiekimo ministrui tvirtinti. Šiuo metu šia kontrolę dažniausiai atlieka ES paramą administruojančios agentūros (Taisyklių 19-22 p. ir Viešųjų pirkimų įstatymo 16 str.). Reikia pridurti, kad geležinkelio valdybų pirkimai buvo kontroliuojami susisiekimo ministerijos ir Valstybės kontrolės. Pirkimo dokumentacija turėjo atskirą bylų nomenklatūra, buvo tvarkomi ir saugojami archyve.
Nors per 70 metų technologijos evoliucionavo neatpažįstamai, žmogaus prigimtis ir įstaigų valdymo principai faktiškai išliko nepakitę. Todėl darytina išvada, kad šiuo metu blogosios viešųjų pirkimų praktikos priežastys ne nuolat keičiamo Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatose, o visuomenės blogybėse.
Susisiekimo ministerijos 1939 m. darbams atlikti, daiktams ir medžiagai įgyti bei likviduoti taisyklių skenuotą skaitmeninę kopiją galite rasti Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bibliotekos duomenų bazėje.
