Nuo 2013 metų iš politikų girdimi raginimai sugrąžinti į viešuosius pirkimus nepriklausomą viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo komisiją (toliau – Ginčų komisija arba Komisija). Tokiu būdu būtų pagreitintas ginčų nagrinėjimas viešuosiuose pirkimuose, šis procesas būdų skaidresnis, sudarytų alternatyvą teismui ir t. t.
Pažymėtina, kad ikiteisminės viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo įstaigos dirba daugelyje ES šalių, įskaitant Vokietiją, Daniją, kaimynes Lenkiją, Latviją, Estiją. Ūkio ministerijos duomenimis, tokių įstaigų neturi tik Lietuva ir Suomija. Todėl mūsų valstybėje ši Komisija tai pat galėtų sėkmingai vykdyti savo veiklą, kadangi neteisminis ginčų nagrinėjimas yra efektyvesnis ir greitesnis nei teisminis.
Lietuvoje 1999–2003 metais Ginčų komisija nagrinėjo teikėjų pateiktus skundus dėl perkančiųjų organizacijų sprendimų. Anuomet tiekėjas, iki Ginčų komisijos sudarymo, privalėjo sumokėti 3 tūkst. litų skundo nagrinėjimo išlaidoms padengti. Dažnas skundą pateikęs tiekėjas dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsisakydavo sumokėti nurodytą sumą, todėl tokių tiekėjų skundai nebuvo nagrinėjami. Šio amžiaus pradžioje viešųjų pirkimų bylos teismuose būdavo beveik dvigubai ilgiau nagrinėjamos, todėl Ginčų komisijos veiklos rezultatai, dėl ginčų sprendimo efektyvumo, buvo vertinami palankiai. Įvairių instancijų teismai tik kelis procentus Ginčų komisijos sprendimų pripažino nepagrįstais.
Prieš dešimtmetį Lietuva atsisakė Ginčų komisijos, tiekėjams palikdama teisę ginti savo pažeistus interesus teikiant pretenzijas perkančiosios organizacijoms ir skundžiant jų sprendimus teismui. Toks sprendimas pasiteisino tik iš dalies, nes tiekėjai pradėjo siųsti skundus Viešųjų pirkimų tarnybai (toliau – VPT), o teismai dažniau „aprobuodavo“ iš VPT gautas nuomones.
Ikiteisminės viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo institucijos atgaivinimas įmanomas ir net reikalingas. Turėtų būti sutarta, jog Ginčų komisija sudaroma iš kompetentingų, tinkamai apmokamų specialistų bei šios Komisijos veikla būtų užtikrinama tik VPT ištekliais ir tiekėjų įmokomis. Tokiu būdu Ginčų komisijos veikla papildomai nekainuotų mokesčių mokėtojams.
ES direktyvoje 2007/66/EB nustatyta, jog valstybėje narėje gali būti įsteigta ikiteisminė viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo institucija. Valstybė narė gali pati nustatyti ar tiekėjas privalo pradžioje pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai, ar leisti tiekėjui tiesiai kreiptis į ikiteisminės viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo instituciją, teismą ir pan. Šiuo atveju, Lietuvoje reikėtų palikti galiojančią viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo tvarką: pirma pateik pretenziją perkančiajai organizacijai, jei sprendimas netenkina, dėl to pareikšk ieškinį teismui. Kreipimasis yra teisė, bet ne prievolė. Šios Komisijos sprendimai būtų privalomi perkančiosioms organizacijoms, taip pat jie galėtų būtų skundžiami bendrosios kompetencijos apygardos teismams.
Siekiant iš VPT išgauti Lietuvai daugiau naudos, Ginčų komisijos narių sąrašas galėtų būti sudaromas VPT direktoriaus įsakymu iš šios tarnybos darbuotojų, kadangi jų šioje įstaigoje dešimtys, o Komisiją sudarytų tik 5 nariai. Tai reiškia, kad VPT turi pakankamai specialistų (žmogiškųjų išteklių) turinčių patirtį ir teisinį išsilavinimą, kurie galėtų būti paskirti Ginčų komisijos narais. Pažymėtina, kad Ginčų komisijos nariai turi būti profesionalūs teisininkai, turintys praktinę patirtį viešųjų pirkimų srityje.
Skundai Ginčų komisijai galėtų būti pateikiami per VPT, kadangi Komisija nebūtų savarankiškas juridinis asmuo, o tik jos struktūrinis padalinys. Tokiu būdu būtų išvengta minėtos Komisijos sekretoriato steigimo, o jo funkcijas atliktų VPT administracija. Taip pat reikėtų įvertinti riziką, jog, neribojant skundų pateikimo Ginčų komisijai srauto kokybės ir kiekybės, minėtos Komisijos darbas gali būti paralyžiuotas. Todėl paduodant skundą, tiekėjas, skundo nagrinėjimo išlaidoms padengti, į VPT banko sąskaitą sumokėtų, pvz., 1 tūkst. eurų dydžio įmoką. Toks įmokos dydis būtų proporcingas ir racionalus bei pasitarnautų kaip piktnaudžiavimo prevencija ir užtikrintų tinkamą Ginčų komisijos (narių) finansavimą. Šio mokesčio dydis ribotų galimybę skųsti neteisėtus perkančiųjų organizacijų sprendimus ir atgrasintų tiekėjus nuo piktnaudžiavimo. Skundų nagrinėjimo išlaidos Ginčų komisijoje turėtų būti dengiamos skundo pareiškėjo lėšomis (įmoka).
Ginčų komisijoje skundai galėtų būti nagrinėjami „rašytinio proceso tvarka“ skundo šalims nedalyvaujant ir išimtiniais atvejais Komisija, manydama, kad tai būtina, gali nuspręsti skundą nagrinėti „žodinio proceso tvarka“. Prieš nagrinėjant skundą iš esmės, būtų šaukiamas parengiamasis posėdis, kuris būtų atviras tik skundo šalims. Ginčų komisija, išnagrinėjusi skundą, turėtų teisę jo netenkinti ir atmesti arba iš dalies patenkinti, ar tenkinti, ir įpareigoti perkančiąją organizaciją panaikinti arba pakeisti priimtus sprendimus. Taip pat visiškai arba tik iš dalies patenkinti skundą ir įpareigoti perkančiąją organizaciją panaikinti arba pakeisti sprendimus ar veiksmus arba nutraukti pirkimo procedūras.
Taigi, trumpai reziumuojant, Ginčų komisijos instituto atkūrimas viešuosiuose pirkimuose: papildomai nekainuotų valstybės biudžetui; pagerintų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo efektyvumą, mažintų korupciją; sumažintų bendros kompetencijos teismų darbo krūvį.
